Praeities nuodas

Jaudinti praeitį pavojinga. Daryti tai, kai švyturiai nedega, pavojinga keturis kartus. Ir vis dėlto godūs ir neapdairūs ją jaudina, purto, budina, tikėdamiesi paklusti dabartį. Tačiau praeitis klastinga, ji gali suteikti sparnus, o gali nutempti į dugną. Tai, kas paklūsta stipriam ir žinančiam, kvailį užmuš tikrai, o jeigu tik jį vieną! Kas pasakys, kokias paslaptis slepia senos kapavietės ir kas iki laiko miega gyvoje kraujyje? Kas žino, kuo virs žaidimai su praeitimi? O žaidimai su įstatymais, draugyste, ištikimybe, meile? Žaidimai su mirtimi? Pažeisti žodį, supilti nuodų į draugo taurę, suklastoti įrodymus, siųsti žudikus, įžeisti vieną moterį, atstumti kitą ir meluoti, meluoti, meluoti… Iš visų kelių jaunas karalius užtikrintai pasirenka pats žemiausią. Jis neabejoja sėkme, jis skuba. Žiemos šaltyje sukasi protingais ir priesaikos sulaužytojais pažadinta mirtis. Ką ji pasiims? Tai tęsinys fantazijos romanų ciklo, parašyto Veros Kamšos „Eternos atspindžiai“. Pirmasis romanas tapo literatūriniu šaltiniu kino adaptacijai „Eterna. Pirma dalis“. „Eternos atspindžiai“ vadinami „geriausiu istorinės fantastikos pavyzdžiu visame posovietiniame regione“. Pagal mastą, ciklas gali varžytis su Aleksandro Dima ir Henriko Senkevičiaus romanais.