Mantisoje

2024 vasaris. Rytas. Pabudau, o pirma žinia viename iš viešų puslapių buvo ta, kad ponas N, jo įkūrėjas, mirė. Išsiviriau kavos ir išėjau į balkoną. Tyla viduje kovojo su pašėlusiu paukščiu, kurio giedojimas supykdė šaltą vasarį. Kaimynai miegojo, o aš... galvojau, kokie mes, žmonės, trapūs ir trumpalaikiai: šis paukštis niekada nesužinos apie pono N mirtį. Praeis metai, jos irgi nebebus, o kaimynai niekada nesužinos apie plunksnuota beprotė, bet prisiminsiu jos dainavimą ir grįšiu į šį vasario rytą. Paukštis man priminė J. Fowles romaną „Mantisa“. Įdomus žodis, ar ne? Trumpai tariant, mantisa yra palyginti nedidelės svarbos priedas. Supratęs pono N mirtį, staiga pagalvojau, kad mes visi esame šios Visatos mantisos... Kitą dieną susirinkau visus eilėraščius, parašytus nuo 2007 m., ir sėdau prie darbo. Ačiū, pone N., už paskutinę pamoką! Mes visi esame Visatos mantisos, ir kiekvieno iš mūsų egzistavimas yra jos mantisos. Ir kviečiu tave pas save.