Stebuklinis vaikas ir pabaisa

„Dėde, tu pabaisa?“ – skamba keistas, bet vaikų naivumu persunktas klausimas triukšmingame kavinėje. Ši baltaplaukė mergaitė klausia vyro, kurio veidą puošia baisūs randai. Bet mergaitė joje nemato nei baimės, nei grėsmės — jos akyse perskaityti galima tik norą padėti. Su rimtu veidu, mažylė, tikinti pasakomis, pataria: „Tave turi pabučiuoti gražuolė“. Taip prasideda magiška istorija apie tai, kaip vaikų nekaltybė ir tikėjimas stebuklais atveria kelią į tikrą meilę. Elenai, Marinkos motinai, šis atsitiktinai sutiktas „pabaisa“ tampa tuo pačiu vyru. Dimo Dimičiaus randai slepia ne tik išorines žaizdas, bet ir vidines, tačiau meilė, kilusi dėl mažos mergaitės, gali išgydyti jas visas. „Stebuklinis vaikas ir pabaisa“ — tai romanas apie tai, kaip kartais būtent vaikų išmintis ir drąsa atveria suaugusių širdis. Tai meilės istorija, kurioje po šiurkščiais randais slepiasi pačios švelniausios jausmai, o stebuklai įvyksta ten, kur mažiausiai to tikimasi.