Valteras Skotas (1771–1832) – škotų rašytojas, poetas, vertėjas ir advokatas. Būsimas literatas gimė Edinburge, gausioje juristo Valtero Skoto šeimoje, kartu su jo žmona Ennu Rezervordu, Edinburgo universiteto profesorės dukra. Vaikystėje berniukas sunkiai susirgo, ir nors, dėka tėvų ir giminaičių pastangų, jam pavyko pasveikti, rašytojas iki gyvenimo pabaigos šlubavo ir turėjo silpną sveikatą. Šeimos rate jam dažnai pasakodavo apie jaudinančius įvykius iš škotų istorijos ir skaitydavo poeziją, vaikas mielai buvo supažindinamas su škotų liaudies pasakomis ir legendomis. Taip jame atsirado susidomėjimas Škotijos kultūra, folkloru ir istorija, kuris ateityje nulems jo kūrybos kryptį. Iš pradžių Valteras ketino sekti tėvo pėdomis ir tapti advokatu: 1792 metais jis baigė teisės fakultetą ir kelerius metus dirbo specialybėje, derindamas advokato praktiką su visuomenine veikla ir literatūriniu darbu. Dar mokymosi metu Skotas užsiėmė meno kūrinių vertimais iš vokiečių kalbos, o vėliau įsitraukė į eiliavimą ir liaudies pasakų, baladžių ir Škotijos legendų rinkimą, kurį skatino jo darbo kelionės po šalį. Rašyti savo prozos kūrinius, ypač istorinius romanus, Skotas ėmėsi jau subrendus. Juose jis stengėsi tiksliai perteikti aprašomos epochos ypatumus, detaliai aprašyti personažus ir, žinoma, į pasakojimą įnešti folkloro elementus. Pirmuosius tokius tekstus rašytojas publikavo slapyvardžiu, taip išsaugodamas anonimiškumą iki 1827 metų. Tarp jų yra ir pirmą kartą 1823 metais pasirodęs romanas „Kventinas Dorvardas“. Jo pagrindinis herojus – jaunas škotų aristokratas, neatsargiai patekęs į politinių intrigų sūkurį. Romano įvykiai vyksta XV amžiaus Prancūzijoje. Jaunojo Kventino laukia neįtikėtini nuotykiai, žiaurios kovos ir pirmoji meilė. Šio leidinio tekste pateikiamos išsamios pastabos ir elegantiški, detalių kupini piešiniai, įamžinantys personažus ir tiksliai demonstruojantys kostiumus, interjerus ir viduramžių Europos peizažus.
