Pasaka-apgaulė, pasaka-pokštas, pasaka-žaidimas. Arba – rimtas eksperimentas, siekiant suartinti tolimas epochas? Jevgenija Rusinova atveria portalą kelionėms laiku tiesiai šiuolaikinės moksleivės spintoje. Ir tuojau pat – uždaro, pagavusi laiko spąstuose tą, kurio kitaip nei ši moksleivė, nei mes su jumis niekada nebūtume išgirdę ir pamatę gyvai. Renesanso genijus negalės apsieiti be Lizos pagalbos, kuri turi savų problemų. Ne fantastinių, o įprastų paaugliško amžiaus problemų: su tėvais, su drauge, su savivertė. Pasaka kibirkščiuoja komiškais nesutapimais: genijaus – ir buities, senovės – ir progreso. Bet galiausiai parodo mums ne skirtumus, o bendrų vertybių ir idėjų lauką. Juk nepaisant epochų skirtumų, yra laikas, kuris sujungia visame pasaulyje pripažintą genijų ir paprastą šiuolaikinę moksleivę. Tai – ankstyvos jaunystės laikas. Asmeninė drąsių vilčių, netikėtų atradimų, aštraus troškimo suprasti save ir pirmosios ryžto užsispirti dėl to, kas atrodo svarbu, epocha. Išeiti iš spintos – tas šansas pasakoje suteiktas ne tik jaunuoliui iš praeities, bet ir mergaitei iš mūsų dienų. Išeiti už įprasto laiko ribų – ir vaikystės pozicijos. Genijus iš spintos ir mergaitė Liza kartu išspręs problemas. Ir fantastines, ir kasdienes. Nes atras tai bendrą, kas sujungia paauglius per amžius: norą išradinėti šį pasaulį iš naujo. Tebūnie tai kartais atrodo juokingai, kaip ir įnirtingos medžioklės metu jaunų genijų sukurtas pilvotas. Galima ginčytis, ar Jevgenijai Rusinovai pavyko atskleisti didžiąją Džokondos paslaptį. Bet jai tikrai pavyko užsodinti Leonardo da Vinci prie nešiojamojo kompiuterio. O kas iš to išėjo – skaitykite patys.
