Igoro žygio žodis

„Igoro žygio žodis“ – vienas seniausių senovės Rusios literatūros paminklų. Teksto archaizmas neleidžia patikimai nustatyti nei jo rašymo laikotarpio, nei net autoriaus. Būdamas unikaliu literatūros kūrybos pavyzdžiu iš gilių senovės, „Žodis“ išsiskiria leksiniu įvairumu, gausa meninės išraiškos priemonių, folklorinių motyvų ir istorinių faktų susipynimu. Tai gausiai įvykių kupinas, emocinis kūrinys, kurio siužetas pasakoja apie senovės rusų kunigaikščio kariuomenės žygį prieš priešiškas polovcų gentis. Ir nors Igoro žygis nebuvo sėkmingas, jo žygdarbis iki šiol yra įsimintinas. Šiame leidime „Igoro žygio žodžio“ tekstas pateikiamas trimis variantais: tai originalus senovės rusų tekstas ir du jo vertimai į modernesnę rusų kalbą. Pirmąjį tokį vertimą atliko leidėjai grafui Aleksejui Ivanovičiui Mušinam-Puškinui (1744–1817) vadovaujant 1800 metais. Dėka jų kruopštaus darbo „Igoro žygio žodis“ tapo plačiai žinomas literatūrinėje to meto visuomenėje. Vėliau „Žodžio“ vertimai per leidimus buvo ne kartą atliekami. Tarp šio gausaus skaičiaus ypatingos pagarbos sulaukė Nikolajaus Alekseevičiaus Zabolocko (1903–1958), išskirtinio poeto ir vertėjo, SSRS rašytojų sąjungos nario, vertimas. Zabolockis į „Žodžio“ tekstą žiūrėjo su pagarba, vadino jį „mūsų senovės šlovės katedra“, stebuklu, atėjusiu iki mūsų dienų po keleto šimtmečių. Čukovskis pažymėjo, kad Zabolockis savo adaptacijoje sugebėjo išsaugoti originalo poetiškumą ir žavesį.