Gražios epochos pabaiga. Esejai ir korespondencija su draugais

„Būdamas filosofas pagal išsilavinimą ir literatas pagal pašaukimą“... – taip apie save sako pats autorius viename iš šio rinkinio esė. Prie šių žodžių reikia pridėti – ...„ir mistikas pagal paskirtį“. A.B. Rovnerio (1940–2019) esė liudija apie unikalią patirtį, sujungiančią akademinę refleksiją, mistinę intuiciją ir literatūrinio stiliaus virtuozumą. Už jo tekstų visada slypi kažkas daugiau nei literatūra ar kultūrologo erudicija. Tai daugiau, ką šioje knygoje dažnai minėtų G.I. Gurdžijevas, jis pavadintų „darbu“. Tokios gilumos poetinė retorika, atrodytų, proziniame žanre nėra vien estetinės vaizduotės produktas. A.B. Rovnerio esėistika todėl nėra skirta tik skaitytojui, bet jo didesniam, jo „darbo“, apie ką pats skaitytojas gali ir neįtarti, o jei įtaria, tai tuoj pat nustoja būti tik skaitytoju. Rinkinyje įtraukta korespondencija leidžia pamatyti šią „darbo“ veiklą, gyvo dialogo posūkiuose.