Dvyniai netyčia. Atsitiktinis susitikimas

- Ko velnių tu skleidži bent paskalas, kad aš esu tavo vaikų tėvas? - sukrinta bosas.
- Ką? Tai ne aš! Priešingai, aš slepiau tiesą.
- Pasiruošei priglausti vaikus? Nepataikei. Aš niekada neapgaule savo žmonos. Ir ji yra nėščia. Mano kūdikiu. Skirtingai nuo…
Šiek tiek nuleidžia žvilgsnį į dvynius, kuriuos laikau už rankų.
- Kodėl jie čia? - užtrunka ant sūnaus, įdėmiai žiūrėdama į jo akis: pilkai mėlyna ir žalia.
- Kas čia dar...
- Ypatingumas iš tėvelio. Tikro. Ir ne jūs! - meluoju, kad bosas nurimtų. Pas Tumanovą to nėra. Jis žiūri į mus savo tamsiu žvilgsniu. Bet staiga jo veidas pasikeičia, akys išsiplečia. Šviesa krinta ant jo rainelės - ir aš pastebiu, kad jis nešioja lęšius. O ne…
- Zlata, į mano kabinetą, greitai! - rėkia gąsdinančiai. - Turime pakalbėti.
***
Kai kada jis supainiojo mane su savo sužadėtine. Tarp mūsų - atsitiktinis susitikimas, kurio norėjau pamiršti. Bet dvi juostelės teste ir dvyniai UŽT neleido man to padaryti.