Saldžiosios Lizos nuotykiai ir kitos pasakos

Koks nusivylimas katinui Lizai buvo susitikimas su agresyviais peliukais! O juk dėl jų ji paliko savo šeimininką — konditerį Kremą — ir išvyko į pavojingą kelionę. Ar ji galėjo elgtis kitaip? Tikros katės visada pagauna keletą pelių pietums. Tačiau šios pilkos būtybės vos neišvalgė pačios Lizos! Juk ji taip skaniai kvepėjo cinamonu. Ir nenuostabu — katę iškepė iš tešlos. Tai buvo Saldžioji Liza. Perskaičiusi šią knygą, maži skaitytojai ne tik sužinos apie katės Lizos nuotykius, bet ir susipažins su kitų Viktoro Lunino pasakų herojais: liūdna debesėliu ir nemokančiu skaityti dramblio kūdikiu, drąsiu ežiuku ir žirafu, kuris taip norėjo žaisti slėpynių... O dar — kruopščiai išstudijavę receptą, galės patys (ar su mama) iš tešlos iškepti katę... Ar dramblį ir veršiuką? Ežį ir lapę? Debesėlį ir laivą?.. Ką norės! Tereikia šiek tiek pasvajoti. Mažas pratarimas Nuo vaikystės svajojau turėti namuose šunį, katę ar bent jau vėžlį. Bet tėvai neleido. Pamenu, kartą pas mus sodo namelyje atėjo maža miela katytė. Tokia švari, pilkšva, su aiškiomis mėlynomis akimis. Ji visą laiką vaikščiojo aplink mane ir trinasi man į kojas. Bet kai katė nusprendė užeiti į namus kartu su manimi, mama ją nustūmė ir šaukė, kad katė tikrai užkrėsta ir namuose jai nėra vietos. Kaip aš neištariau, kaip aš neverkiau, viskas buvo bevaisė. Su mama nesiginčysi. O katė viską iš karto suprato, pažvelgė į mus kaltinamai ir niekada daugiau nebegrįžo. Ši katytė paliko įspūdį mano sieloje. Ir praėjus metams aš pradėjau rašyti pasaką mažai dukrai, kurioje pagrindinė herojė buvo tik katė. Rašiau ilgai. Visa vienuolika mėnesių. Atnešiau į leidyklą, o ten sako: „Mes prieš trejus metus jau išspausdinome pasaką apie kates. Pakanka. Mums daugiau nereikia.“ Bet aš labai nesusigraužiau. Nes ir pats mačiau: kol kas anksti spausdinti pasaką, kažko joje trūksta. Dešimt metų pasaka gulėjo stalčiuje. Aš ją pabaigiau tik tuomet, kai mūsų šeimoje atsirado katinas Marsikas, raudonas grožis, baltas manšetas ant krūtinės, baltos kojinaitės ant letenų, akys — žalsvi agrastai. Jis akimirksniu pakildavo į knygų spintos viršūnę, numesdamas viską, kas pasitaikydavo kelyje. O dar bandė kartu su manimi spausdinti rašomąja mašinėle ir išmoko mane pažadinti naktimis, įjungdamas lempą letena, kai jam norėdavosi valgyti. Aš išmokau visus jo judesius, visus triukus ir manieras ir apdovanojau jais herojus, Lizą ir Valerijaną. Ir tik tuomet pasaka pagaliau atgyjo tikrai. Šioje knygoje perskaitysite ne tik pačią pasaką, bet ir visų jos pagrindinių herojų dainas.