Stalino nosis

Ir vėl mūsų leidykloje pasirodo knyga, skirta moksleiviams, apie Didžiojo teroro laikotarpio įvykius.

Ją parašė (ir sukūrė iliustracijas) Jevgenijus Jelčinas. Jis gimė Leningrade 1956 metais, tačiau 1983 metais emigravo į Ameriką. Asmeninė ir šeimos autoriaus patirtis atsispindi "Stalino nose", tačiau nereikėtų ieškoti autobiografinių bruožų. Tiksliau, jei ir ieškoti, tai visiems mums, taip pat mūsų senelėms ir seneliams. Mūsų bendra praeitis, fantasmagoriškai sutirštinta, tačiau nuo to ne mažiau atpažįstama, iškyla šioje knygoje kartu su visomis jos dingusiomis ir iki šiol neišgyventomis savybėmis.

"Stalino nosis" – tai tik vienos dienos iš įprasto sovietinio moksleivio Sašos Zaičio gyvenimo. Tačiau per šią dieną Saša spės tapti mylimo tėvo, NKVD pareigūno, sulaikymo liudininku, repeticijos dalyviu, tapti liaudies priešu, sudaužyti draugo Stalino biustą, sukelti tikrą sumaištį mokykloje, provokuoti mokytojos sulaikymą, tapti NKVD agento verbavimo objektu.

Šią dieną Sašos Zaičio pasaulis greitai sugriuvo: visi jo įsitikinimai apie gėrį ir blogį, stabilumą ir teisingumą subyrėjo į dulkes. Paaiškėjo, kad už oficialių frazių iš laikraščių antraščių apie «liaudies priešus» slepiasi realūs, artimi žmonės. O tu, dar neseniai buvęs pavyzdžiu, tampi išvarytuoju, žmogumi, kurio veidą uždengia rašalas grupinėje mokyklos nuotraukoje.

Knygos pabaigoje, stovėdamas prie garsaus NKVD pastato Lubiankoje, beveik begalinėje sulaikytųjų giminaičių eilėje, herojus susiduria su neplakatinėmis, žmogiškomis jausmomis žmonių, kurių artimieji pateko į bėdą, ir galiausiai atranda viltį.