Baltoji mečetė. Pasaulis, kuris išliko. Kur veda Šilko kelias

Prieš jus yra pati tikriausia istorija. Sofijos Samatar, šios knygos autorės, mama – amerikietė šveicarų kilmės iš Šiaurės Dakotos, krikščionė, menonitė, tėvas – somalietis, musulmonas. Jie susitiko Somalyje, kur Sofijos mama atvyko kaip misionierė mokyti anglų kalbos, o tėvas mokė... atvykėlius vietinės kalbos (nors pats buvo piemuo dykumoje). Jie įsimylėjo, išvyko į Ameriką ir gimė Sofija.
Praėjus daugeliui metų, sėkminga rašytoja, anglų kalbos, afrikiečių ir arabų literatūros profesorė Sofija Samatar gaus dovanų knygą „Didysis rusų menonitų persikėlimas į Vidurinę Aziją, 1880–1884“ (menonitizmas kilo XVI amžiuje dėl bažnyčios reformacijos Europoje; menonitai buvo priversti emigruoti, įskaitant ir į Rusiją), ir jai atsivers neįtikėtina istorija, apie kurią ji nieko nežinojo.
Ir štai ji išvyksta į kelionę į Uzbekistaną, per Taškentą, Samarkandą ir Chivą, pakartodama kelią, kuriuo XIX amžiaus pabaigoje keliavo jos protėviai- viena tikintieji.
Ši religinių tremtinių persikėlimo istorija į Vidurinę Aziją, tai, kaip jie nuoširdžiai tikėjo, kad Išganytojas ateis būtent į tą gyvenvietę, į kurią jie keliavo, tai, kad musulmonai-uzbekai paskyrė jiems mažą baltą mečetę, kad krikščionys-menonitai turėtų kur melstis, o vėliau menonitai patys pastatė savo šventovę, kurią vietiniai pavadino „baltąja mečečių“ – visa tai taip pat neįprasta, kaip ir pačios Sofijos kilmė. Galbūt todėl ji ir ryžosi šiai avantiūrai, nuvažiavusi dėl jos pusę pasaulio.